Visapusiškas jausmas, kurį gavau klausydamasis Syntho albumo „ Dark Mirrors“ Andrew Ambient & Dark Side, buvo tas begalinis juodas tuštumas, per kurį sklando ambicijos garsai, sintetai ir pianino fragmentai. Albume išgirstos garsinės sensacijos yra nykumas, tuštuma ir baimė. Tai nėra albumas, skirtas kelionei po saule su viršuje į apačią, tačiau jis įtraukia ir yra įdomus visiškai kitaip.
Viena iš efektyvesnių šio EP dalių yra garso dizainas. Aplinkinio triukšmo, elektroninių dronų ir neįrengto fortepijono derinys atveria tamsų ir keistą garso peizažą. Mane ypač priėmė jausmas, kad čia buvo sukurtos didžiulės erdvės. Nepaisant to, kad jie tai padarė, prodiuseriams pavyko sukurti šį jausmą ypač efektyviai.
Tai nėra melodinis įrašas. Tamsūs veidrodžiai, manau, yra tik apie įvairius vaizdus ir įspūdžius, kuriuos jis gali sukurti. Jis groja taip, kaip ambientos muzikos dalys sąveikauja su trykštančiomis tuštumais, sėdinčiais virš viršaus, ir fortepijono griežinėliais, kurie sklinda į vidų ir į išorę, tik paryškina sunkią miasmą, kurioje sėdi albumas.
Kadangi tai yra EP, nusprendžiau pakomentuoti visus kūrinius. Aš taip pat jaučiu, kad šiuo atveju kiekviena trasa patenka į kitą ir visos jos tinka kartu pateikti visą paketą. Vieno takelio negalima atskirti nuo kito. Jie sudaro gana vientisą visumą.
Pirmasis kūrinys „Tamsūs veidrodžiai“ prasideda lėtai sklindančiomis bangomis erdviame šio takelio fone, kai kyla sintezės plojimas, grojant vieną natą, nes fonas skamba už jo. Visi garsiniai elementai teka, kol jie dominuoja savo niūriu, tuščiu jausmu. Šiek tiek šiltesni, labiau dreifuojantys sintezės garsai, bet paprastas dronas tęsiasi fone. Tai yra aplinkos garso peizažas, paliečiantis kažko plataus ir galinčio siaubti krašto kraštus, slypinčius tiesiog už jo.
„Balsai iš tamsios visatos“ prasideda dronuojančia elektronika ir aplinkos triukšmu, iš kurio kyla kartojama fortepijono linija. Šios takelio sintezės turi tam tikrą choro kokybę. Yra grojančių arpeggios, grojančių fortepijonu, čia išlaikomas neįmanomų juodosios erdvės tuštumų jausmas. Šis takelis nesukelia baimės, nes sukuria jausmą, kad kažkas šliaužia, auga ir siekia alkio sausgyslių link mūsų. Čia sukuriama nemaloni sensacija.
Takelio pavadinimu „Vaiduokliai palėpėje“ susidaro įspūdis, kaip karstiniai balsai sklinda iš gerklų, kurie neturėtų daugiau leisti garso. „Balsai“ jiems būdingi kaip antkapiai. Aptariama „palėpė“ turi būti viena iš ciklopeno proporcijų, nes čia jaučiamas bauginančiai didelis juodosios erdvės kiekis. Iš tos tamsos alkanos vaiduokliai tarsi šnabžda. Visą kūrinį apima subtilus likimo pojūtis.
„Omineous Halloween“ iš tiesų yra gana grėsmingas kūrinys. Panašu, kad sintezės laikai išnyksta į tuštumą, kol ryškesnis sintezės garsas patenka į košę. Vėlgi, visą trasą apėmęs niūrus erdvės pojūtis. Plaukiojančio fortepijono arpeggios serija ilgainiui virsta švelnia melodija, kuri mirksi per tuštumą. Fortepijonas apimtas melancholiško liūdesio ir skausmo užuominų. Kūrinys populiarėja, kai fortepijonas šoka per sunkumą, kuriuo grindžiamas.
Atmosferos albumai man visada yra šiek tiek iššūkis rašant apžvalgas. Aš esu žmogus, kuris trokšta melodijos, todėl jos nebuvimas čia padarė mane šiek tiek sunkiu. Tačiau aš padariau išvadą, kad „ Dark Mirrors“ svarbiausia yra tai, kaip jis mane pajuto. Mane tikrai užklupo tamsoje bangos, pasklidusios po negyvą šio albumo vietą. Kalbant apie tamsoje judančių eldritiškų dalykų sensaciją, manau, kad Andrew'ui Ambient'ui ir Dark Side of Synth pavyko sukurti miniatiūrinį siaubo filmą ausims.
